Edukacija, gastronomija, istorija ir rožių dvaro meilės drama

Karštą birželio 26 dieną Molėtų r. švietimo pagalbos tarnyba ir istorikė Anželika Laužikienė kelionių potyrių išsiilgusius mokytojus pakvietė į netolimą, bet solidžią ir gurmanišką kelionę po Anykščių ir Ukmergės kraštą. Pirmas sustojimas - Griežonėlės. Čia apsupta šimtamečių klevų ir senovinių trešnių - Liudvikos Didžiulienės-Žmonos sodyba, menanti knygnešių kelius. Mūsų kelionė įdomi tuo, kad šiemet išleista šios moters pirmoji žinoma gastronominė knyga lietuvių kalba „Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“, o savo komentarais šią knygą papildė istorikai Anželika ir Rimvydas Laužikai. Anželika tiek daug žino apie šią iškilią Moterį, su tokia meile perteikia jos ir genties nelengvo, bet labai prasmingo gyvenimo epizodus. „Jai buvo svarbu, kad visi būtų patenkinti, sotūs, kad maisto netrūktų, bet ir kad „prigulinčiai jis būtų suvartotas“, - akcentuoja Anželika, o mes kiekviena nebyliai padūsaujame, kiek mūsų virtuvėse ir vartotojiškoje kultūroje šios Dievo dovanos – kasdienio maisto – nueina perniek. O tada šio kilnaus Aukštaitijos dvaro valgomajame geriame žolelių arbatą ir valgome pagal Lietuvos gaspadinės receptą paruoštą bulvių apkepą. Liudvika Didžiulienė ne tik devynių vaikų motina ir gaspadinė - ji buvo ryški visuomenininkė, knygnešė, pirmoji lietuviškai rašiusi moteris prozininkė, dramaturgė, rašiusi į „Varpą“, „Ūkininką“. Aplankome ir Padvarninkų kalnelį, J. Tumo-Vaižganto pašventintą, kuriame ilsisi didieji mūsų tautos žadintojai ir švietėjai.

Pakeliui Kavarskas – nedidelis, jaukus miestelis ant Šventosios kranto, kažkada buvęs rajono centras. Kuo garsus Kavarskas? Ogi stebuklingu šaltiniu ir ... stebuklingais koldūnais. Taigi aplankę garsųjį šaltinį sukertame po 30 mažų rankų darbo koldūnėlių, pagardintų spirgais, grietine ir žalumynais, ir šįkart pritariame skandalingajam žurnalistui A.Užkalniui, kad jie tikrai verti penkių žąsų.

Toliau kelias veda į rožių ir altanų dvarą – Taujėnus. Čia Anželika pakviečia į altanos pavėsį ir pasakoja vieną romantiškiausių 19 a. istorinių meilės dramų, kuri susijusi su Taujėnų dvaru. Tai Lietuvoje gyvenusios Sofijos Tyzenhauzaitės ir Rusijos caro Aleksandro meilės istorija. Sofija buvo nepaprasto grožio. 1812 m. pavasarį į Vilnių kariuomenės reikalais vykstantis imperatorius apsistojo Taujėnų dvare. Visą vakarą šoko su Sofija, kuriai tuomet buvo 22-eji. Šio pobūvio detalės panaudotos Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika“. Tai scena, kai adjutantas nutraukia poros šokį ir imperatoriui praneša apie per Nemuną persikėlusią Napoleono kariuomenę.

Kita kelionės stotelė – ant Siesikų ežero kranto stūksanti pilis. Mus pasitinka ir į vėsią menę kviečia dvaro atstatytojas Audrys Matulaitis. Tai jis prieš keliolika metų pardavęs savo statybų verslą ir kažkokios magiškos galios užkerėtas pasiryžo iš griuvėsių pakelti šią didingą 16 a. pilį. Kadangi kiekvienas kampelis, kiekvienas koklis, kiekviena plytelė šeimininko rankų palytėta, jis turi tiek daug ką papasakoti apie Renesanso laikų architektūros harmoniją. „Čia nebus vestuvių ir emigrantų balių, bet lauks atvira erdvė rimtiems dvasingiems susibūrimams,“ – palydi mus šio iškilaus dvaro šeimininkas.

Taigi, mielieji, pačios tauriausios, gražiausios žmonių gyvenimo istorijos, patys gražiausi pasiryžimai čia pat, už keliasdešimt kilometrų mūsų sausros pakankintoj, bet labai gražioj Lietuvoj. Tik reikia išskleisti kelionės žemėlapį, už ką ir dėkojam Almai ir Anželikai.

 

                                                                                                    Aldona Baranauskienė